Kitu kampu

1977 m. Buvo tradicinė paskutinė paskaita Vilniaus Universitete, matyt, kaip tada įprasta su saikingu pasižmonėjimu vienoje iš auditorijų. Nežinau kodėl, bet aš buvau išsiųstas į miestą šampano. Tais laikais šampano! Ilgai blūdinėjau po miestą su tuščiu sakvojažu, bet pagaliau vienoje parduotuvėje radau to anuometinio deficito. Grįžau laimingas, nes mano nešulį džiaugsmingai sutiko draugai ir vienas kitas dėstytojas.

Pokštelėjo kamščiai. Nepamenu, taure ar stikline susidaužiau su greta atsiradusiu docentu Broniumi Raguočiu ir pratariau: „Pasimėgaukime šampano burbuliukais, gerbiamas docente, kaip kad rašo „Tiesa", kritikuodama žurnalą „Tarybinė moteris", kuriame buvo išspausdintas profesoriaus Kazio Daukšo straipsnis apie tai, kaip kultūringai gerti šampaną pasimėgaujant jo burbuliukais, o ne maukti gurkšniais."

Docentas tada įdėmiai pažiūrėjo į mane ir sako: „Tai mano rašyta replikėlė tame laikraštyje..." Pajutau, kaip man iš gėdos raitosi ausys, sumišęs atsiprašinėju, o docentas: „Buvo tokia nuostata, esą, ir be šampano burbuliukų rimtas moterų žurnalas galįs susirasti svarbesnių temų."

Tuo pat metu kažkam kilo klausimas: „O ką mes čia geriame? Būdavo saldus arba pusiau saldus, o čia kažkoks brūdas (БРЮТ)? Nebūtų žurnalistai aštrialiežuviai ir šmaikštuoliai - po akimirkos tas „brūdas" taip buvo iššifruotas: „Taigi čia užkoduotos žurnalistikos katedros dėstytojų pavardės: Б - Bulota, Р - Remeikis, Ю - Juodakis, Т - Tapinas. Visi garsiai nusikvatojo, o tasai briutas pasidarė nebe toks rūgštus. Ir oro burbuliukai akimirksniu pasimiršo.

2021 m. vasario 14 d. Apolinaras Juodpusis