Pasijuokime kartu

Nežinia, kas su žiemomis Lietuvoje atsitiko - ar klimato atšilimas veikia, ar tai, kad po devyniasdešimtųjų Sibiras nuo mūsų nutolo? Kolūkių epochoje jau gruodyje sniego tiek priversdavo, kad iki kovo pabaigos užtekdavo. Tos produkcijos deficito nebuvo, galėjome eksportą organizuoti, deja, dar nežinojome žodžio „menedžeris".

Dabartiniais laikais ne tik „Panorama" - šimtai žiniasklaidos priemonių bei įrankių meteorologijoje specializuojasi. Bet 2019-2020 metų žiema, kaip visada užklupo netikėtai. Šį kartą - oro prognozuotojus. Suklydo visi - ir tie, kurie orą spėjo stebėdami barsuko, kėkšto ar zuikio elgseną, ir tie, kurie vadovavosi kosmose zujančių palydovų informacija. Žiema ištirpo - gal persikėlė į kitas platumas? Vienas mūsų krašto klimato privalumų, jog turime keturis nuostabius, pilnaverčius metų laikus! Net kiekvienas mėnuo būdavo ypatingai savitas - nei sausio, nei vasario su balandžiu tikrai nesumaišysi. Bet šį kartą lapkritis užtruko iki Naujųjų metų šventės, o tada prasidėjo balandžio pirmoji...

Šiemet, orų žurnalistai, pasiilgę sniego lyg slidininkai, kaip susitarę žada „baltas kalėdas", „snaigių šokį", „vėpūtines piramides", nuoširdžiai garantuoja „kitokią žiemą", o mėgstantiems čiuožti - plikledį ir lijundrą. Jei ciklonai ir anticiklonai tuos pažadus išpildys - susitiksime pusnynuose!

Klimato posūkiai mums rūpi - vis dar esame žemdirbių tauta. Nekilnojamo turto suvestinės nemeluoja - kaimo sodybos vėl paklausios. Bet ne avižų rupšnoti veržiamės į pagirius, paupius ir pabalius. Tikrovė yra mūsų Tvirtovė! Kai gruodas į kumštį suriečia dirvos grumstą - trobos krosnies ugniakuras šneka gražiau už televizorių! Lauke - tarsi niekada negirdėta muzika girgžda minamas sniegas, vėjų supamos patvorio krūmų šakos braižo subtilias figūras, miško medžių viršūnėmis ropoja sodriu mėliu apsunkę debesys, iš jų, lyg abejodami ar verta, leidžiasi nepakartojamo laikinumo rašmenys - snaigės. Vakaro sutemos pavirsta paslaptingo ežero gelme - akys nardo joje ieškodamos kranto ar dugno, bet žiemos burtai ramina - taip turi būti.

Sugalvojau patarlę: „Žiemos naktys ilgos - bet sapnuoti galima ir dieną".

Kūryba, ypač karikatūrų, humorografijų, primena sapną nemiegant - organizuoji mintį, konstruoji kokią linksmą situaciją - staiga nušvinta paradoksas... vos apčiuopiama idėja... imi pieštuką, fiksuoji, pridedi, plėtoji... Vis tik, humorografijų ciklą, kurį noriu pasiūlyti „Lietuvos aido" skaitytojams, pavadinau ne „Sapnininku", bet „Humoro kalendoriumi".